Kai nuobodžiauju važiuodama autobusu arba eidama pėsčia ilgesnę kelio atkarpą mano vaizduotė veikia didžiausiu pajėgumu. Vienas mano mėgstamiausių fantazijų yra įsivaizduoti, kaip į viską, kas yra aplinkui, žvelgtų žmogus iš viduramžių arba renesanso. Arba antikos. Pačiai viskas pasidaro baisiai keista, žmonių apranga nesuprantama, pastatai pilki ir gožiantys saulę, o žoluma dirbtinė ir netikra. Vaziuojant viešiuoju transportu įsivaizduoju, kad autobuse yra teroristas ir paslėpta bomba. Kai jis atskleidžia savo kortas, keleiviai paklaiksta, isterikuoja,  pora žmonių nužudoma, o tada jau prasideda derybų su policija drama. Fantazuodama stebiu autobuso keleivius bei kiekvieną smulkmeną, kuri išduotų, kur yra bomba. Kartais vaizduotėje autobusas yra apšaudomas. Tada bandau numanyti, ką daryčiau aš tokiu atveju - slėpčiausi pati kuo greičiausiai, bandyčiau perspėti ir padėti išvengti mirties šalia sėdinčiam, ar perspėjinėčiau ir bandyčiau išgelbėti visą autobusą. Pastarojo varianto, tiesą sakant, niekad taip ir nepasirinkau. Visad galvodavau, kad žmonės per daug abejingi, per daug pasitikintys savimi ir per daug kvaili. Todėl gelbėdama visus pasmerkčiau žūčiai ir tą vieną, kurį būčiau galėjusi išgelbėti, o ir pačią save. Kvailiai. Girdi, ką nori girdėti, mato, ką nori matyti. Kaip maži vaikai - užsidengia akis rankutėmis, ir galvoja, kad visas likęs pasaulis išnyks taip pat greitai, kaip Jack Daniels su penkiasdešimt procentų akcija nuo parduotuvių lentynų.
-Moni, paskandinkim šitą gražų vakarą ant kokio kalno su puikiu vaizdu! Kaip tik pakeliui parduotuvė, kur mačiau akciją…
-Mes sėdim vietoje, kokiam dar pakeliui?
Emilis pažadino mane iš susimąstymo. Jis man niekad neatrodė protingas. Koks dar gali būti pakeliui, kai tu jau visą pusvalandį nepakeli užpakalio nuo suoliuko? Gražus, linksmas vaikis, tik su brokeliu - amžinas penkiolikmetis. Tokiems reikėtų prie galvos įspėjančiąją etiketę prisegti, o tai nepastebi ir įkliūni į spąstus. Ir dar įsimylėjo mane! Ir nebėra, ką bedaryti… Kai jau supyksti ir tikrai žadi pasakyti, kad baigta, jis žiūri savo didelėm mėlynom akim, klapsi juodom ilgom blakstienom ir tyliai lemena Salomėjos Neries “Dienmedžiu žydėsiu” eilutes. O aš jaučiuosi kaip ant trijų su puse savaičių amžiaus kačiuko su kerzais bešokinėjanti skinheadė.
-Šalta, peršalsiu - atsakau, nes jis vis dar žiūri į mane tomis savo kačiuko mirtininko žvilgsniu, tikėdamasis girtuoklystės gamtoje.
-Nesąmonė! Man jau sloga beveik baigia išgyti, o kasdien iki vėlumos lauke sėdžiu!
-Čia ne sloga, čia smegenys tavo varva ir, kaip matyti, baigia išvarvėti visiškai.
Emilis paleido į mane kukurūzą iš dėžutės, turėtos ant kelių. Apsidairiau aplinkui ieškodama ginklų, nes tą patį kukurūzą  mesti atgal atrodė per daug humaniška ir per žaisminga. Radau nieko blogą neįtariančią sraigę, šliaužiusią tiesiog ne laiku ir ne vietoje.
-O ne, nedaryk to! Taigi čia gyvas sutvėrimas! Jai skaudės!
-O man neskaudėjo manai?!
-Nuo kukurūzo!
-Nuo pakeltos vyro rankos!
-Ji buvo pakelta tik tam, kad paglostytų savo brangiąją…
Štai ir prasideda meilikavimai. Žinoma, sraigės mesti net neketinau, tik gąsdinau, bet po tokių žodžių esu linkusi dar ne į tokius sadistiškumus.
-Gal vis dėl to einame, kur tu ten sakei… Į tą “pakeliui”…- bandau išsisukti nuo suartėjimo viešoje vietoje.

Palikau Emilį užmigusį prie krūmokšnio. Per didelis kiekis alkoholio jį visiškai įveikė, o aš neturiu noro tampytis su juo girtut girtutėliu. Bandžiau įvertinti, kas gali blogiausia jam nutikti ir nusprendžiau, kad tamsoj jis visiškai nesimato, nebent užknarktų - o čia jau būtų jo problema. O šiaip tai nebent kas nors apšlapintų jį. Ši mintis mane pralinksmino ir su praskaidrėjusia nuotaika patraukiau į savo mėgstamiausią barą.
Už baro dirbo Tomas. Pamatęs mane nežymiai linktelėjo galvą ir toliau “bendravo” su klientu, kuris kalbėjo neužsičiaupdamas. Atsisėdau prie tamsiausio ir prasčiausiai apšviesto staliuko, prie kurio visada ir sėdžiu, jei tik jis neužimtas. Filme “Bornas: sunaikinta tapatybė” herojus, kuris yra praradęs atmintį, viename epizode pasako, kad nesuprasdamas kodėl atėjęs į barą, visada nužvelgia viską jame ir atsisėda prie labiausiai nekrintančio į akis stalo, bet nuo kurio viskas puikiai matosi. Ar kažkaip panašiai pasakė, bet mintis ta pati. Po to ir aš pradėjau taip daryti - stengiuosi išlikti nematoma, tačiau pastebėti visus. Nužiūriu žmones, bandau pagal jų išvaizdą ir elgesį įspėti jų charakterį, darbą, šeimyninę padėtį, praeitį bei tikslus.
Tomas atnešė bokalą balto alaus su citrina. Stiklas buvo aprasojęs nuo šalčio, neskaidrus, gelsvo atspalvio alus buvo tobulo skonio.
-Nuostabu! Koks jis puikus… Bet ką dėl jo atiduočiau…
-Atsiduotum?
Išvada: Tomas = Emilis.
-Tik po vestuvių.
-Kieno? Kaip tik neturiu su kuo eiti į brolio vestuves, kurios vyks šį savaitgalį…
Nors iš tikrųjų tai ne lygu. Emilis gražus, o Tomas visada turi balto alaus. Tomas > Emilis.
-Iš tikrųjų, tai visai neblogai skamba! Jau seniai ir beturėjau smagų nuotykį su geru…. Pala… O ne, nieko nebus…
-Kas? Kas negerai?!
-Aš labai prietaringa. Niekad nemiegu su žmonėmis, kurie turi vieną nosį, vieną burną ir vieną užpakalį. Pagal Feng Šui nelyginis skaičius atneša nelaimę! Būtų labai negerai…
-Bet aš moku kalbėti per pilvą, taigi galima sakyti, turiu dvi burnas, mano užpakalys susideda iš dviejų labai apvalių (kas labai reikšminga Feng Šui) dalių, o nosimi užuodžiu kvapus, o mintimi ir įžvalga užuodžiu visokias suktybes…
Jis kietas.
-O smegenis taip pat turi dvi - vienos viršui, o kitos kiek žemiau…
Ir padariau reikšmingą žvilgsnį žemiau bambos.
-Teisingai! Galvos smegenys ir nugaros smegenys… Kurios tiesą sakant baigiasi kiek aukščiau, negu tu žiūri, - šyptelėjo.
Velnias, susimoviau. Kuo toliau, tuo labiau man jis patinka. Tačiau nenusileisiu.
-Tomai, tu mane maloniai stebini! Taigi tikiuosi ir penius turi du?
-Deja tik…
-Ak, ne! Na, kaip ir sakei… Deja!
Tai sakydama pasiėmiau į rankas laikraštį, gulėjusį ant stalo ir apsimečiau, kad skaitau. Aš > Tomas! Tomas nuėjo nieko neatsakęs, tačiau žinau, kad šyptelėjo savo kreiva šypsenėle… Prisiminiau Salomėją.

Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi - -

Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga …
Aš diemedžiu žydėsiu - -

Prieš apytiksliai 9 savaites ir 5 dienas  nutiko tokia istorija.

Po dideliu uosiu gyveno paukštė. Paukštė buvo neišpasakyto grožio, neišpasakyto balso, bet liūdnesnė už patį uosį po kuriuo ir gyveno. Tasai uosis stovėjo ant didžiausio to krašto kalno. Kalną nuo pat seniausiųjų šamanų laikų vadino Didelio Vėjo Kalnu. Nes ant kalno buvo vėjuota. Visi krašto gyventojai stebėjosi ne tik neapsakytu paukštės grožiu ir neapsakytu paukštės balsu, liūdnesniu už patį uosį, tačiau ir tuo, kad ji gyveno ne medyje o labirintuose esančiuose po uosiu.

Kalno papėdėje stūkso kaimas su didžiausiu bokštu, puoštu auksiniu stogu. Labirintu iš šio bokšto buvo galima nueiti iki pat Didelo Vėjo Kalno viršūnės. Tačiau niekas iki šiolei nebuvo patekęs į bokštą. Bokštas buvo toks senas, kad nebesimatė nei durų, nei langų, o jo viršūnė visados dengė debesys.

Tame kaime, kuris vadinos Varudi-Vanakūla, nebuvo nei vieno metro sustojimo, nes nebuvo ir pačio metro. Dėl to žmonės ši kaimą iš tolo aplenkdavo. Bet į jį retkarčiais užsukdavo padarai panašūs į gnomus, kuriuos čionykščiai vadino Majasaari. Taip ir atsitiko šį kartą.

Buvo giedra graži naktis tykų liūdną pavasarį. Sniego jau beveik nebuvo likę, tik daugybę balų, kurios atspindėdavo žvaigždes. Tačiau tą giedrą naktį balos buvo tamsios. Tolumoje matėsi būrelis neaukštųjų Majasaari. Tuo metu name miesto pakrašty, buvusiame malūne vyko vaiko krikštynos. Vaikelis buvo pailgomis ausimis tarsi pupų akštys. Tėvai be galo stebėjosi jo tokia išvaizda, bet be galo jį mylėjo. Po krikštynų visi patraukė senuoju takeliu į pub’ą. Vaikelį, žinoma, pasiėmė drauge. Vaikelis buvo apdovanotas gausiomis dovanomis, tarp jų buvo ir senovinis rytietiškas kardas, keturių plunksnų šalmas, iš kurių buvo belikusio tik trys. Tuo pačiu gavo daug pampersų. Dėl visa ko. Vaikelio tėvai nė neįtarė, kad vos gimus jų tikrąjąm vaikui, Majasaari jį nužudė ir jį pakeitė savo vaiku. Matyt, turėjo savo ketinimų.

Praėjus penkeriems metams kaime pasidarė dar tamsiau, kaupėsi vis pilkesni debesys. Pas tėvus augantis vaikas augo ir darėsi vis keistesnis ir nepanašesnis į kitus vaikus. Krašto žmonės į jį žiūrėjo keistai, nes jis iškart mokėjo groti buteliais. Tačiau vaikas visada grojo vieną ir tą pačią melodiją. Lygiai tokią pačią, kokią grodavo Majasaari ruošdamiesi karui. Vieną pilką dieną šią melodiją užgiedojo ir neapsakomo grožio ir neapsakomo balso paukštė iš labirintų. Nuo šios melodijos baisiausiai linguodavo uosis, kad niekas nesiartindavo prie jo arčiau negu 600 žingsnių, o vėjas išnešiodavo melodiją po visą kraštą.

Vieną ankstų vėlyvo pavasario rytą į kaimą atjojo būrys raitelių. Pirmasis raitelis buvo didžiausias iš visų ir jo šarvai spindėjo taip kaip auksinis karosas žiba prieš saulę vandeny! Raitelių burys trumpam sustojo kaimo aikštės vidury ir galiausiai pajudėjo bokšto link. Raiteliai, sustoję prie bokšto ir pareikalavo susitikti su miesto vyresniuoju. Miesto vyresnysis atvyko nedelsiant. Nepastebimai paskui jį atsekė ir jauniausiasis jo vaikas, keistomis ausimis. Vyresnysis tarė:

- Ponai, iš tolimojo krašto, kokie vėjai jūs atpūtė ant mūsų žemės?

Tačiau raiteliai nieko neatsakė, o tik sugurguliavo, susžvalgė ir vienas jų nulipo nuo savo žirgo. Staiga vaikis iššoko priešais šį karį ir suriko:

- Atsakykite, ponai, ko jūsų klausiama!

Bet raitelis griebė vaiką už ausų ir užimetė sau ant arklio taip pat staiga, kaip ir pats ant jo užšoko.

Vyresnysis greitai išbūrė burtą su savo lazda, sustingdydamas puse raitelių. Kita pusė raitelių nė kiek neišsigandusi toliau stovėjo kaip stovėję lyg nieko nebūtų atsitikę.

Raitelis tarė:

- Pasitrauk senoli. Ne tavo vaiko atjojom čia.

- Nors ne mano giminės kraujo, tačiau mano vaikas!

Staiga išsitraukęs iš užuančio vaiko rytietišką kardą sviedė vaikiui, šaukdamas:

- Čiupk, gelbėkis, nes be tavo melodijos niekas nebeišgelbės mūsų krašto!

Raitelis tarė:

- Dėl šios melodijos, kuri skamba visame krašte, mes ir atvykome!

Tada senolis ir tarė:

- Tai jokite visi į Didelio Vėjo Kalno viršūnę. Ten rasite varpą, kuriuo paskambinus atsivers vartai į labirintus.

Raiteliai išjojo, tačiau vaiko nepaleido. Kalno viršūnėje burys varpo nerado. Ir jau nurėjo perrėžti vaiką, tačiau jis sušuko:

- Gelbėk, paukšte! Tavo medį puola!

Staiga sudrebėjus žemei atsivėrė vartai į labirintą ir išlindo baisiausias demonas ir netikėtai užgiedojo vaivorykštės spalvomis. Raiteliaims pradėjo pūstis pilvai. ir jie tarsi balionėliai pakilo į dangų ir dingo.

Tada demonas atvirto į neapsakomo grožio ir neapsakomo balso Bieberį. Ir visi išėjo į kaimą švęsti šventės.

Moralas. Nebijok to, kuo esi, o bijok to, kuo gali tapti! Nes gali tapti Bieber’iu.

- Eik tu nx!
- Su tavimi nors į pasaulio kraštą!

- Eik ****!

- Duok ką!

- Rankas turi – būk savarankiškas!
:D

Kaip išsišifruoja žodis “šetonas”: [SHIT ON US]

Tikroji žodžio peršikti reikšmė: Eini į tuoletą. Išsišiki. Išeini
ir supranti, kad dar ne viską iššikai. Ir grįžti peršikti ;)

Vaikinukas apie savąjį: „Mano mažas, bet vikrus!”

„Mirtis alyvose“ –
dėl šito posakio ir mėgstu draugus alyvuogėm vaišinti..

Nemalk šūdo –
tarkuok j

į!

Rezultatas:

Neik į mišką, jei bijai vilko - Neik į mišką tarp rankyčių, jei bijai vilko tarp kojyčių.

Verkia duona tinginio valgoma - Verkia duona tarp rankyčių tinginio valgoma tarp kojyčių.

Neperšokęs griovio nesakyk op - Neperšokęs griovio tarp rankyčių, nesakyk op tarp kojyčių.

Rytas protingesnis už vakarą - Rytas tarp rankyčių protingesnis už vakarą tarp kojyčių.

Devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk - Devynis kartus pamatuok tarp rankyčių, dešimtą kartą tarp kojyčių kirpk.

Moki žodį - žinai kelią  -  Moki žodį tarp rankyčių - žinai kelią tarp kojyčių.

Kas protingas, tas turtingas - Kas protingas tarp rankyčių, tas turtingas tarp kojyčių.

Jūrą perplaukęs, klane nuskendo - Tarp rankyčių jūra perplaukęs, klane tarp kojyčių nuskendo.

Lengva pasakyti, bet ne padaryti - Lengva pasakyti tarp rankyčių, bet ne padaryti tarp kojyčių.

Obuolys nuo obels netoli tenurieda - Obuolys tarp rankyčių nuo obels netoli tenurieda tarp kojyčių.

Lenk medį, kol jaunas - Lenk medį tarp rankyčių, kol jaunas tarp kojyčių.

ir t.t. :DDDD

     Šiandien stebėjau labai audringai diskutuojančius kurčnebylius. O besiginčydami baisiai mosikavo rankom, o jau veidų grimasos… Ir dar kaip išlavinti kaklo raumenys!

     Man tik įdomu… Kai mes pykstamės, tai svarbiausia šaukti garsiau už priešininką, o jie - plačiau mosikuoja rankom!

Nerėk ant manęs! = Tik neužvožk man!
Man nepatinka tavo balso tonas! = Man nepatinka tavo mostas!
Tu čia man sakai?!! = Tu čia man mojuoji?!!
Nenusišnekėk tu geriau… = Nejudėk tu geriau…
Nesikeik! = fuck you too!

Statistika -
tai magiškas mokslas, kuriuo remiantis išradėjai pristatinėja žmonijai visiškai
nereikalingus tyrimus ir  jokios įtakos pasauliui neturinčius eksperimentus.
Statistiniai duomenys dažniausiai apskaičiuojami kompiuteriu, kad tyrimas
atrodytų protingiau.

Vakar
miegojau gal 2 val. ir šiandien aš nusiteikus zombiškai! Mokiausi visą naktį
matematinę statistiką ir net nesu tikra, kad išlaikiau šiandienos egzaminą!
Pasirodo tas pigus energetinis gėrimas gan gerai veikia ir 5 val. nuėjus
miegoti lovoje prasivarčiau iki 6 val. Bet tai nesutrukdė man vis tiek paturėti
zombiškai gerą dieną!

Vienas
profesorius ilgą laiką neskraidė lėktuvais. Jis sakydavo: “Tikimybė, kad
lėktuve bus bomba, yra 0.000001. Man tai per daug rizikinga”. Po kiek laiko
kolegos pastebėjo, kad profesorius į konferenciją atskrido lėktuvu. Paklaustas,
kodėl pakeitė savo įpročius, profesorius paaiškino: “Tikimybė, kad lėktuve
bus dvi bombos, yra 0.000001 * 0.000001. Tokia rizika man jau priimtina. Todėl
dabar visur vežiojuosi savo bombą”.

Esu įsitikinus, kad besimokydama pernakt sunaikinau
galybę pilkųjų smegenų ląstelių ir organizmui žut būt reikėjo kuro! Todėl po
egzamino su drauge apsilankėme bare, kur turbūt vienintelės taip anksti ryte
gėrėm alų, toliau keliavom į piceriją ir prie akcijinės picos vėl gėrėm alų alų
alų.

Žmonės, švenčiantys gimtadienius statistiškai gyvena
ilgiau už tuos, kurie jų nešvenčia.

Po picerijos nuėjom į parduotuvę ir nusipirkome šampano -
vis gi ryt gimtadienis mano! O gyventi ilgai noriu, tai ir švęsti anksčiau
pradėt reikia… Žinomą, su tokia savijauta labiau jaučiausi mirus negu gyva,
bet tik nereikia čia savęs ir kitų taip kamuot ir šventę iš visų atimt!

Vieno žmogaus mirtis - tragedija. Milijonų žmonių mirtis
- statistika.

Vakare dar turėjau repeticiją, o iš jos tai jau visiškai linksmai
parsigavinėjau namo;D Nuolat sau priminėjau, kad mirksėjimas susideda ne tik iš
vokų užmerkimo, bet ir iš atmerkimo… Bet kažkaip stebuklingai namo grįžau
sveika ir gyva ir dar visai greitai!

Vienas statistikos dėstytojas visada per sankryžas
pralėkdavo labai greita, o paprastu keliu važiuodavo įprastu greičiu. Tokį savo
važiavimą jis paaiškino taip: statistiškai daugiausiai avarijų įvyksta
sankryžuose, tad stengiuosi jose neužsibūti.

Na, gana. Ryt graži diena bus,
o ir progą puikią paminėt reikės!  Svarbiausia – išsimiegoti. Tad, labanakt,
mieli vaikučiai ir jų mamytės.. mamytės… :”)

Turiu naują draugelį. Kaip šūdas
prilipęs visur paskui tamposi ir taip iki mėnesio galo žada elgtis. Gipsas
vardu ir kitaip nei daugelis autografus ne dalina, o renka… Vaje, kokia aš
nelaiminga mergaitė! Kai į miestą buvo atklydęs ledynmetis, jis palietė ir mane
(o tiksliau mano dešinės pėdos raištį). Nuo tada mane visi gąsdina. Kas per
įpratimas! Pirmiausia, kambariokės vaikinas pasakė, kad labai blogai čia ir
operacijos gali reikėti. Po to teta paguodė, kad ir po dešimties metų skaudės tą
pėdą. Tuo metu dar nebuvo Gipso, tai dėdė perkreipta veido išraiška vos ne
išrėkė, kaip čia gipso neuždėjo?!! Būtinai reikia Gipso! Bla bla bla… Na,
ačiū jums visiems už tokį palaikymą! Štai ir yra, tas Gipsas. Hrm…

Jaučiuosi visiška invalidė ir atsiradusį
laisvą laiką žadu išnaudoti piešimui, rašymui ir grojimui armonika. Na, kol kas
dar nemoku su ta armonika elgtis, bet žadu išmokt bent du gaidelius pagrot ;D
uhu.. Sėkmės man!

***

Jau pradėjau armonikos mokslus. Mamos
paprašiau, kad nete paieškotų armonikos pradžiamokslio, tai rado kažkokį
adaptuotiems ir klausia ar tiks!
O aš, ne, mama, man tik raištis įtrūkęs, aš dar ne visiška debilė…

Teko mokytis be pradžiamokslio. Kol
kas tik laidotuvių tipo melodijos gaunasi, o ir rankos neužgrūdintos tą
radiatorių tampyti. Rytoj bandysiu vėl.

***

Pranešiau geriausiai draugei, kad
Gipsą turiu, tai ji paskambinus gal 10 minučių kartojo, kaip baisu, siaubinga
ir katastrofiška tai yra. Gera turėti draugų…

Negaliu nepaklausti, mieloji pacane, kuo jūs laikote save labiau - jaunikaičiu ar moteriškaite?
Kaip pacanas galėjo atsakyti: Iki 16 metų buvau įsitikinęs, kad esu belytis! Tačiau pradėjus bręsti nuomonę buvau priverstas pakeisti (nors, žinoma, labiau norėjau keisti ne nuomonę, o lyti…) ir nuo to laiko mano pase įrašyta - “Moteris”.
Kaip iš tiesų atsakė: aš tai asmeniškai manau, kad mano moteriškaitiškas jaunuolio grožis
visai netrugdo mano jaunuolikaitiškai įžvalgiam ir moteriškai jautriam
protui, bet labiausiai save tai aš laikau nu daiktu.

Kaip manote, kodėl Jus draugu laiko daugiau žmonių, negu jūs laikote?
Kaip pacanas galėjo atsakyti: Aš daug draugų laikyti tiesiog nepajėgčau, nes mano rankos iš prigimties yra silpnos ir karts nuo karto į rankas paimu nebent rašiklį, šakutę, peilį, šaukštą ar kompiuterio pelę…

Kaip iš tiesų atsakė: nežinau, nu gal todėl, kad nu logiškai gal pagalvosiu… nu gal kad
jiem laikyt lengviau… nežinau.. nes tarp mano draugų tai keli tokie
dručkiai žinai, tarp mūsų mergaičių… o aš tai toks liesutis… nu bet
žinai, viskas turbūt dėl to, kad nu va buvo taip : Aš buvau jaunas ir
narsus, pilnas hitleriškų svajonių, kaip užkariaut blogą ir sukūriau
planą , kuris beje buvo publikuotas. Pagal tą planą aš bandžiau
išsiaiškinti koks draugų santykis su populiarumu. Išsiaiškinau, kad
populiarumas tiesiogiai nepriklausomas, nu kaip pavyzdžiai kad būtų
formulė F=c*m+draugų skaičius, ne? Tai va, ar vienu daugiau, ar mažiau
tuo draugu, tai nelabai kas keičias. Nu va ir kol aš tai išsiaiškinau,
tai nemaža jų dalis (nu gal terčdalis) priėmė ir mane, nu tipo, kad jie
atseit demokratiški. Bet kai aš išsiaiškinau, kad nieko čia nebus, tai
visų iš kart atsikračiau, o tie lopai žinai irgi gal pusė mane iš kart
metė, bet dalis tai matai pasiliko… nu aš žinai dėkingas, nu kodėl
ne, atrodau toks populiarus, be to, gal ten yra keli ir tikrai mane
skaitantys, žinai o skaitliukas tai jau virš tūkstančio rodo kad
peržiūrėta
(dabar jau žinau!)

Jūsų naudotojo anketoje atidesnis skaitovas gali pastebėti šiokį tokį palankumą sau. Iš kur tai ir ką apie tai manote?
Kaip pacanas galėjo atsakyti: Taip… Dažnas manęs klausia, iš kur tiek meilės pas mane? Na, ir ką aš galiu tokiems atsakyti… Nebent tai, kad esu mylimas žmogus. Manau, kad tai gerai :)

Kaip iš tiesų atsakė: Nežinau apie ką čia šneki, jokia korupcija neužsiiminėju, atlyginimai
visi banko sąskaitose, nieks nieko nematė negirdėjo viskas švaru ir tu
nieko nežinai! Ką apie tai manau? Manau, kad aš esu labai geras ir
gražus draugas… savo ankstesniem vartotojam…
Nu gerai, gal aš biškį jiem panuolaidžiavau, kad tipo jie mane palaikė
nuo pradžių, nes žinot gi kaip naujam vartotojui sunku čia pritapti,
visi tokie nedraugiški… Pati tai gal ir nežinai, JŪS buržua niekada
nesuprasit ką jaučia paprasti kasdieniai blogo rašytojai, kurie čia
rašo kas dien, grąsina, kad nusižudys, jei jų niekas nepakomentuos, bet
NIEKAS VIS TIEK NEKOMENTUOJA BEŠIRDŽIAI!!!!
(o gal jau ir nebežinau…)
Ar laikote save kūrėju/-a? Jei taip, tai kokiu/-ia labiau: rašytoju ar paišytoju?
Kaip pacanas galėjo atsakyti: Esu tiesiog kūrėjas! VISO ko kūrėjas.

Kaip iš tiesų atsakė: aš tai skaitau save už dainuotoją. Kūrėjas, nu tai aišku, kad kūrėjas!
kas tavo durna galva žemę ir visą kas dar yra sukūrė? gal dievas? pff…

Norėdama įtikti mūsų pletkų nešiotojų skatytojų daliai, negaliu nepaklausti: Ar turite gyvenimo draugę/-ą? Jei turite, ar rinkdamasi/-s partnerį daug dėmesio skyrėte jo lyčiai?
Kaip pacanas galėjo atsakyti: Bet argi čia gyvenimas? (Jūs išsisukinėjate nuo klausimo…) Žinau.

Kaip iš tiesų atsakė: ai ne, man tai lytis nesvarbu, nes matai kaip aš tai už abi, tai ir draugė gali tokia būti..
šiaip nesu labai draugiškas, turiu vieną nusižiūrėjęs, bet labai bijau,
kad ji sužinos, tai dabar kaip ir neturiu draugų. Šiaip hausą žiūriu.

Na, ir paskutinis klausimas: Ar nebaisu buvo duoti pirmąjį interviu? Ar šis jau nebe pirmasis? :)
Kaip pacanas galėjo atsakyti: Tiesą sakant, bijojau, kad mane šiame interviu sudirbs! Ir klausimai bus kur kas labiau kompromituojantys ir dėl to galiu prarasti dalį mylėtojų.. pff.. skaitytojų! Bet matau viskas pavyko tiesiog puikiai! Nuostabūs klausimai! Ačiū už dėmesį! :D

Kaip iš tiesų atsakė: Ar tu juokauji, žinai, kai reikėdavo pildyt tas anketas nu tipo kur
atsimeni, kaip ten pradinukai klausinėja savo draugų : “koks tavo
vardas? kokia pavardė? kiek tau metų? kur gyveni ? “ir pan, tai
prirašydavau kelis puslapius, o kai nupiešdavau, tai nupiešdavau…
Šiaip tai taip darydavau, kad kitiem mažiau vietos liktų ir dar labai
norėdavau kad apie mane tai visi perskaitytų, tai ten iliustruodavau
visaip, nes šiaip tai niekas ten neskaitydavo, manau, kad tai ir buvo
mano kelio pradžia į blogą, ačiū kad apie tai paklausei. Šiaip labai
išsamus intervių, manau, kad žmonės sužinos apie mane daug naujo. Pvz
koks mano mėgstamiausias filmas ir kokį aš turiu augintinį. Nu
nesvarbu, o gatvėj tai manęs niekas nekalbina, bet kai buvau pradinukas
tai teko pabūt žinių vedėju prieš klasę. Įdomu buvo…. Apie grožio
konkursą atsimenu pasakojau.. ištaisysi klaidas, ane? Ai ir butinai
parašyk kad “pacanas nieko nebijo” ir kad aš tau pasirodžiau labai
charakteringa asmenybė ir kad, kad tau atrodo, jog manęs laukia
žiauriai gera ateitis, ok? ai ir prašau mandagiai neiškraipyti mano
žodžių esmės.

Ačiū už nuoširdžius (tikiuos!) atsakymus bei sėkmės tolimesnėje kūryboje nieko nebijantis, pacane! O dėl klaidų.. tiesą sakant, baisiai tingėjau čia taisyti.. Tai jau tiek to ;) Dar kartą dėkui!